Savo
vaiko neskiepijanti vilnietė teigia tokį sprendimą priėmusi po kelių
rusų mokslininkų sukurtų filmų, pateikiančių savo versiją apie žmogaus
imuniteto formavimąsi, peržiūros. Tuo tarpu medikai teigia, kad nėra
nieko natūralesnio už vakciną.
Kodėl negalima skiepyti vėliau?
„Anksčiau planavau vaiką skiepyti,
tačiau kai pažiūrėjome vieną rusų filmą apie tai, kaip vystosi vaiko
imuninė sistema, pradėjau daug domėtis šia tema. Galima rasti daugybę
straipsnių, filmų, pasakojančių apie vakcinų žalą kūdikiams.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaiko imuninė sistema tik formuojasi, o mes
vakcinuodami ją iškart priverčiame dirbti.
Pavyzdžiui, vos gimusiam vaikui
privalomi du skiepai – nuo tuberkuliozės ir nuo hepatito B. Pastaruoju
apsikrečiama per lytinius santykius arba per kraują. Kokia tikimybė,
kad kūdikiui, kuris nuolat būna su mama,
tai gresia? Taip pat su mažu vaiku mes nevaikštome į pavojingas vietas,
kuriose yra tikimybė užsikrėsti tuberkulioze“, - pasakojo kelių mėnesių
kūdikį auginanti Asta.
Moteris prisipažino tikinti skiepų
efektyvumu, tačiau linkusi pasverti ligos riziką ir skiepo daromą žalą.
Egzistuoja teorija, kad daugeliu ligų, pavyzdžiui, vėjaraupiais,
naudingiau persirgti – tuomet imunitetas ligai susidaro visam
gyvenimui. Be to, susirgus organizmas ligai ruošiasi iš anksto, o
vakcina imuninei sistemai sukelia šoką, nors tai ir labai lengva ligos
forma. Kita teorija teigia, kad įleidžiant virusą tiesiai į kraujotaką,
tai neapsaugo nuo ligų, o padaro ligą lėtinės formos ir pastumia ją
gilyn į kūną, todėl gali išsivystyti įvairios lėtinės arba autoimuninės
ligos.
Beje, vertėtų paminėti ir kitą
požiūrį. Nobelio premiją už žmogaus organizmo apsaugos nuo infekcinių
ligų mechanizmų išaiškinimą gavę imunologai teigė, jog organizmas
atskiria „savus“ audinius nuo svetimų, o imuninė sistema nuolat
„stebi“, ar nepasirodė svetimkūnių, kuriuos nedelsdamas sunaikina. Taip
esą veikia ir skiepai, kurių dėka organizme gaminasi antikūnai.
„Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš
skiepus, ypač tuos, kurie saugo nuo ligų, o ne nuo ligos pasekmių.
Tačiau manau, kad bent iki 5 metų vaiką reikia išlaikyti neskiepytą,
kad susiformuotų jo imuninė sistema. Žinoma, jei vaikas
yra prastos sveikatos, dažnai serga ir labai rizikuoja „pasigauti“
vieną ar kitą ligą, verta pasitarti su gydytojais, nuo ko reikėtų jį
paskiepyti. Kita vertus, spaudimas būtinai vaiką skiepyti man
nepriimtas. Dabar juk neskiepyti vaikai neįleidžiami į darželius. Tuo
tarpu skaičiau, kad, pavyzdžiui, nuo difterijos skiepyti vaikai kartais
suserga net sunkesne ligos forma. Tas pats su Rota virusu – vaikai vis
tiek serga šia liga“, - teigė pašnekovė.
Anot moters, kai vaikas suaugs, jis
pats galės spręsti, nuo kokių ligų jam reikia pasiskiepyti. Pavyzdžiui,
vykstant į egzotiškus kraštus, skiepai iš tiesų naudingi.
Nėra nieko natūralesnio už vakciną
Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės
direktoriaus pavaduotojo mokslui ir mokymui prof. Vytautas Usonis
neabejoja skiepų nauda, tačiau pripažįsta, kad nuo skiepų pradžios
egzistavo ir antivakcininiai judėjimai.
„Kai jums skauda galvą, griebiatės
vaistų nuo skausmo. O ar kada skaitėte jų informacinį lapelį – punktą,
įspėjantį apie pašalinius poveikius? Kokių ten tik nesurašyta. Tačiau
jums skauda galvą ir šie įspėjimai – buvę nebuvę. Su skiepais – kiek
kitaip. Tėvai atveda visiškai sveiką vaiką, jam suleidžiama injekcija,
po kurios vaikas gali pasijusti nelabai gerai. Kitaip tariant, vaikas
susargdinamas, kad vėliau 10 metų nesirgtų viena ar kita liga. Tačiau
mama susimąsto: gal jis ir taip nesirgtų?
Įdiegti profilaktinius dalykus labai
sunku bet kurioje srityje. Pažiūrėkite, kiek ne daug dviratininkų
važinėja su šalmais. O jei per televiziją dar pasisako tėtis, kad
vienas jo vaikas skiepytas, du – ne, ir pastarieji auga sveikesni už
pirmąjį, antivakcininės nuotaikos dar labiau plinta. Tuo tarpu
ramunėlių arbata – daug labiau svetimas produktas mūsų organizmui nei
vakcina. Sakau tai labai atsakingai. Visos vakcinos pagamintos iš
mikroorganizmų, kurie išskirti iš žmonių“, - teigė pašnekovas.
Medikas sutinka, kad vakcinų sudėtyje
galima rasti gyvsidabrio pėdsakų ir gamintojams yra nurodyta, kad šie
jį iš vakcinų sudėties pašalintų.
„Pasaulis apskritai labai susirūpinęs
dėl gyvsidabrio taršos. Amerikiečių specialistai nerekomenduoja
nėščiosioms valgyti tuno, kuris per žiaunas košia vandenį ir filtruoja
viską, kas jame yra. Europoje keliami labai dideli reikalavimai lempoms
su gyvsidabriu. Aplink mus yra daug gyvsidabrio, kuris iš tiesų
toksiškas. Tačiau į vakcinas gyvsidabris kaip konservuojanti medžiaga
nėra dedamas – netgi tais kiekiais, kurie įrodyti kaip nepavojingi.
Galima rasti tik gyvsidabrio pėdsakų – vakcinose, kuriose gyvsidabris
naudotas žaliavų konservavimui. Ten lieka neįmanomai maži jo kiekiai,
daug mažesni nei jo gauname pavalgę tuno“, - tikino profesorius.
Gyvsidabris, anot jo, anksčiau buvo
dedamas į vakcinas, kurios buvo išleidžiamos kelių dozių flakonais.
Dabar visos vaikams skirtos vakcinos yra vienkartinės. O apie „švarias“
ir „nešvarias“ vakcinas nebekalbama nuo 2007 m., kai išnyko kokliušo
vakcina su kokliušo lazdele. Šie skiepai sukeldavo daugiausiai
nepageidaujamų reakcijų.
Vakcinų kokybė yra labai griežtai
kontroliuojama, kontroliuojančios institucijos, tokios kaip Pasaulio
sveikatos organizacija, Europos taryba, Europos ligų kontrolės centras,
niekuo nesusijusios su pramone.
„Lietuvoje egzistuoja pasyvi
nepageidaujamų reiškinių registravimo sistema. Kai girdžiu, kad
gydytojai esą mato daug atvejų, kai vakcinos sukelia nepageidaujamus
poveikius, klausiu, kiek vienas ar kitas gydytojas jų užregistravo, nes
tai privaloma. Jei gydytojas, matydamas nepageidaujamą reakciją, jos
neregistruoja, tai grubiausias etikos pažeidimas. Kitose šalyse veikia
žymiai jautresnės ir veiksmingesnės sistemos. Dažniausias pašalinis
poveikis – patinimas, paraudimas skiepo vietoje, karščiavimas, nedideli
bėrimai. Paralyžiai buvo siejami tik su poliomielito vakcina, kai ji
dar buvo „gyva“, - teigė V. Usonis.
Anot mediko, žmonės, kurie yra
jautresni ligai, turi ir daugiau nepageidaujamų reakcijų. Tačiau jiems
skiepas kaip tik reikalingiausias. „Jeigu jie taip reaguoja į
susilpnintą mikroorganizmą, galima įsivaizduoti, kas būtų, jeigu iš
tiesų susirgtų. Žinoma, tai tik teoriniai paskaičiavimai, tačiau
nustatyta, kad nepageidaujamų reakcijų dažnis labai panašus į sunkių ir
mirtinų ligos formų dažnį“, - teigė pašnekovas.
Kūdikis skiepams labiau pasiruošęs už mus
Anot gydytojo, skiepyti pradedama dar
kūdikystėje ne šiaip sau. Mamos įsčiose kūdikis yra sterilus, o jau
gimdymo metu prasideda vadinamoji kolonizacija. Vėliau nesterilu yra
viskas – mamos oda, krūties spenelis, pienas, oras ir visa kita. Tačiau
imuninė žinduolių, kaip biologinės rūšies, sistema taip surėdyta, kad
tie, kurie nemokėjo prisitaikyti, išmirė dar prieš milijonus metų.
Taigi dar nieko nematęs naujagimis daug labiau už mus visus prisitaikęs
susitikti su nauja infekcija aplinkoje.
„Vakcinuodami mes padarome tik tai,
kad tas susitikimas būtų kuo švelnesnis. Beje, vakcinų idėja – 3
tūkstančių metų senumo. Senovės indai ir kinai, kurie laikomi
natūralaus gyvenimo būdo šalininkais, iš lengva raupų forma sergančio
ligonio imdavo medžiagos, kurios vienaip ar kitaip duodavo sveikam
žmogui, kad jis būtų apsaugotas nuo šios ligos“, - pasakojo V. Usonis.
Sudarytas vaikų skiepijimo
kalendorius, anot mediko, remiasi rimtais tyrimais. Pavyzdžiui, kai
kurių vakcinų negalima švirkšti pirmais gyvenimo metais, nes kūdikis
gauna antikūnų iš motinos, o kai kurios labai svarbios kaip tik
kūdikystėje.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Anglijoje
kilo labai didelė antivakcininių nuotaikų banga, kai vienas žinomas
medikas skiepus nuo tymų ir raudonukės susiejo su autizmu. Mat Europoje
pradėjo daugėti šį sutrikimą turinčių vaikų. Tačiau V. Usonis
įsitikinęs, kad sergamumas autizmu Europoje pradėjo plisti gerokai
anksčiau nei pradėta skiepyti šia vakcina. Be to, pirmieji matomi
autizmo požymiai pastebimi antrais vaiko gyvenimo metais, kai
skiepijama ir nuo šių ligų.
„Tai pridarė daug žalos toje pačioje
Anglijoje, nes vaikai pradėjo sirgti tymais, pasipylė mirties atvejai.
Taigi apie ką mes kalbame – apie ryšį, kuriam įrodyti nėra nei vieno
neginčijamo argumento, ar apie realų ligos pavojų?“ – klausė medikas.
Kam skiepytis, jei ligos nėra?
Anot mediko, šį klausimą būtų
perfrazuoti: kam praustis švariam žmogui. „Tai važiavimas svetimu
bilietu. Iš tiesų, jei visuomenės imunitetas vienai ar kitai ligai
siekia daugiau nei 80 proc., nepasiskiepiję žmonės yra gana saugūs –
pavyzdžiui, vaikai, kurie turi gretutinių ligų, ir jų negalima
skiepyti. Tačiau šiandien žmonės daug keliauja ir kurioje nors šalyje
toks žmogus gali sutikti kur kas mažesnį visuomenės imunitetą“, - teigė
V. Usonis.
Pavyzdžiui, Šveicarijoje bei
Olandijoje ir šiandien yra mirties atvejų nuo tymų, nes šiose šalyse
veikia nedidelės religinės arba kultūrinės bendruomenės, kurių vaikai
neskiepijami. Šiose bendruomenės susidaro labai palankios sąlygos ligai
plisti.
Skiepų efektyvumą pirmieji
paskaičiavo JAV mokslininkai. Jie surinko duomenis apie sergamumą 10
skiepais valdomų ligų iki skiepijimosi laikotarpio ir dabar.
Pavyzdžiui, raupais kasmet sirgdavo apie 50 tūkst. žmonių, 2004 m. – nė
vieno atvejo. Difterija kasmet sirgdavo beveik 176 tūkst. žmonių, 2004
m. – 0, kokliušu – atitinkamai 147 tūkst. ir 25 tūkst. (sergamumas
sumažėjo 82 proc.), poliomielitu – atitinkamai 16 300 ir 0, tymais –
per 503 tūkst. ir 37.
Lietuvoje difterijos atvejų iki
skiepijimosi pradžios per metus buvo registruojama 1484, 2007 m.
duomenimis – 0, kokliušo – atitinkamai 8319 ir 18, stabligės – 37 ir 1,
poliomielito – 315 ir 0, tymų – 18917 ir 0, raudonukės – 22911 ir 13,
virusinio hepatito B – 1823 ir 83.
Šaltinis: Technologijos.lt
